Vilkaviškio vyskupijos tikybos mokytojai turi savo tradicijas ir jas puoselėja. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje yra organizuojamos piligriminės kelionės po Lietuvą. Tų kelionių tikslas aplankyti bažnyčias ir vienuolynus, susipažinti su jų istorija, regulomis. Pernai birželio 6 dieną aplankėme kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę Guronyse, apėjome Švč. Mergelės Marijos Rožinio slėpinių kelią ir sukalbėjome Rožinį, taip pat lankėmės vienuolyne pas Betliejaus seseris Paparčiuose bei Pažaislio vienuolyne.

Šių mokslo metų pabaigoje birželio 5 dieną aplankėme Kauno įvairių religinių bendruomenių maldos namus, susipažinome su jų tikėjimo doktrinomis, liturginėmis apeigomis, papročiais. Į kelionę vyko 36 tikybos mokytojai iš įvairių vyskupijos dekanatų. Mūsų tikslas buvo aplankyti žydų, stačiatikių ir musulmonų bendruomenes, o taip pat pasimelsti Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

Savo kelią pradėjome nuo susitikimo su musulmonais. Prie mečetės mus maloniai pasitiko ekskursijos vadovas libanietis. Nusiavę batus suėjome į vidų ir susėdome ant kilimo. Vadovas papasakojo apie mečetę, kuri pastatyta prieš 700 metų, taip pat paaiškino, kad nebūtinai prie mečetės turi būti minaretas, kuris yra tik simbolis, kad žmonės matytų, kad tai mečetė. Mečetės viduje priekyje yra mikaba, kur sudėtos knygos. Ant arkos yra užrašas „Tu žmogus, kur tu bebūtum, bet turi kreipti veidą į Dievą“. Melsdamiesi musulmonai veidu atsisuka į mikabą. Jei jos neranda, atsisuka į bet kurią pusę, nes Dievas yra visur. Vyrai visada sėdi pirmame aukšte, moterys antrame. Atskirai turi sėdėti, nes į mečetę ateina melstis, o ne pasikalbėti. Musulmonai privalo tikėti, kad Alachas yra vienas Dievas, o Mahometas pranašas. Musulmonai gerbia visus pranašus (Abraomą, Mozę, Nojų...), Mariją, tiki angelais. Jėzus jiems irgi tik pranašas. Jie privalo melstis 5 kartus per dieną. Kaune kiekvieną penktadienį į mečetę susirenka apie 50 musulmonų maldai. Meldžiasi 2 kalbomis iš keturių: lietuvių, rusų, arabų, anglų. Tai priklauso nuo to, kokių tautų žmonės susirenka. Maldos vadovas turi specialią aprangą, bet neprivalo jos vilkėti. Taip pat papasakojo apie Ramadano pasninką, apie žmones, kurie neprivalo pasninkauti. Kiekvienais metais musulmonas privalo duoti 2,5 % išmaldą nuo savo pajamų. Privalo 1 kartą gyvenime aplankyti šventąjį miestą ir aplink mečetę apeiti 7 kartus. Tada Dievas jam atleis viso gyvenimo nuodėmes. Pasakojimo metu sužinojome apie musulmonų gyvenimą šeimoje, apie tai, kad labai svarbios vaikų pareigos tėvams, apie tai, kad musulmonė gali dirbti, jei tik pageidauja padėti vyrui išlaikyti šeimą. Musulmonų berniukai ir šiandien yra apipjaustomi. Dabar musulmonas gali turėti iki keturių žmonų.

Sinagogoje mus pasitiko rabinas Maiša Bairakas. Sinagogą 1870 metais pastatė turtingi pirkliai. Ši sinagoga yra atvira visoms tautoms. Čia rengiami seminarai, susitikimai. Kas nori, gali ateiti ir melstis. Šiuo metu Kaune yra apie 180 žydų. Pamaldose turi būti bent dešimt žmonių, o jei ateina mažiau, tada atidengiama Torą slepianti užuolaida, nes pati Tora atstoja žmones. Prie durų staktos yra pritvirtinta mezuza, kurią privalo pabučiuoti visi ateinantys ir išeinantys iš sinagogos vyrai.

Menora yra Izraelio simbolis - 6 pasaulio sukūrimo dienos ir septintoji – poilsio diena. Hanuka – tik žvakidė. Sinagogoje vyrai meldžiasi pirmame aukšte, moterys antrame. Rabinas nėra šventikas, jis nėra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Tai tik mokytojas. Nėra hierarchijos – nėra nei vyriausiojo nei jauniausiojo rabino. Jei yra rabinatas, tai reiškia, kad tai bendra visos Lietuvos rabinų bendrija. Jėzus jiems tik apipjaustytas eilinis rabinas. Trylikos metų žydų berniukai ir šiandien yra apipjaustomi. Jei to nebūtų padaryta, jie negalėtų eiti prie Toros bei atlikti 613 kanonų. Labai smulkiai mums papasakojo apie visas privalomas žydų šventes, akcentavo, kad jie griežtai laikosi Talmudo ir pagal jį gyvena. Sužinojome apie žydų maistą, vestuvių apeigas.
Stačiatikių cerkvė išsiskyrė iš kitų maldos namų savo puošnumu ir spindesiu. Šventikas išsamiai papasakojo apie liturgines apeigas, parodė liturginius indus. Papasakojo, kaip atliekama išpažintis. Ji atliekama prieš Mišias. Šventikas stovi prie kryžiaus ir žmogus, priėjęs prie jo išpažįsta savo nuodėmes. Prieš Komuniją žmogus nesižegnoja, o sudeda rankas ant krūtinės ir pasako savo vardą, tada gauna Švenčiausiąjį. Pamaldų metu šventikas stovi atsukęs nugarą žmonėms. Prie altoriaus pro „carų vartus“ gali eiti tik šventikas. „Carų vartais“ vadinami todėl, kad carai galėjo pro juos žengti tik žingsnį link altoriaus. Mūsų dėmesį atkreipė į tai, kad giedoti chore gali tik tikintys, o šventikais gali būti vienuoliai, vyrai, kurie laikosi celibato arba vedę. Cerkvėje matėme tuoktuvių apeigas.

Aplankę visas bendruomenes, nuvykome į Kauno Prisikėlimo bažnyčią padėkoti Viešpačiui už šią turiningą piligriminę kelionę.

Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro metodininkė Danutė Uogintienė